Gabrielė: apie snaiges, įkvėpimą ir tai kas yra unikalu.

Nekantrauju pristatyti pirmąją nuostabią asmenybę, rašytoją, licėjistę, kartais truputį dramblį, draugę Gabrielę. Kurios pasaulis yra ypatingas, ir kaip ji pati sako - unikalus, dėl to, kad tai kas supa ją, supa tik ją :) Su dideliu džiaugsmu, kad mėnuliškas projektėlis gyvuoja, linkiu gero skaitymo ir atradimų! 

Kas tu esi?
Visų pirmiausia, žmogus. Visų antra, bet ne ką mažiau svarbu - asmenybė. Paauglys supras, kaip svarbu yra būti įvertintam kaip asmenybei. Na o visa kita jau ypatybės.

Kas nutinka, kai Tau pateka saulė? Kokia yra tavo diena?

Mano diena, kaip ir daugelio paprastų žmonių, niekuo neypatinga. Autobusas išvažiuoja šešios valandos penkiolika minučių. Tad keliuosi penktą arba pusę šešių. Autobuse dažnai skaitau, ruošiuosi įvairiems pristatymams, kontroliniams ar apklausoms. Mat turiu vieną ypatybę - ir ja labai didžiuojuosi - lankau Vilniaus licėjų. Licėjaus aplinka verčia stengtis. Iš pradžių buvo išties labai sunku, bet pripratau. Jau imu rasti laiko ir savo malonumams - senamiesčiui, draugams ar pianinui. Šis tapo mano dalimi visai neseniai, tačiau atsitraukti nuo jo labai sunku. Prie jo praleidžiu visus langus (jei moki mokytis, licėjuje jų labai daug), pusvalandį prieš pamokas ir valandą po jų. Po to važiuoju namo. Kelias namo gan ilgas. Su persėdimu. Kai būna laiko iki kito autobuso, autobusų stotyje nusiperku arbatos išsinešimui už litą trisdešimt. Prie arbatos prideda nemokamą bandelę su varške. Jei pasitaiko maloni pardavėja, ji leidžia pasirinkti bandelę, kokios noriu. Autobuse ruošiu matematiką arba anglų kalbą. Kartais skaitau. Mama sako, kad kenkia akims, bet man taip patinka. Išnaudoti savo laiką. Namuose pabaigiu namų darbus ir žiūriu filmus anglų kalba, nes ši man nesiseka. Žiūrėdama gaminu ir valgau. Kai namie būna tėtis, ilgai su juo kalbu. Apie gyvenimą, apie techniką (na žinot, tėčiai visad dukras augins kaip sūnus), apie licėjų. Miegoti einu anksti, nes galiu sau tai leisti, bet vis tiek dažnai neišsimiegu. Prieš miegą dar kartais skaitau, klausau audio knygų arba susirašinėju. Na gerai, kartais dar maitinu savo pou.

 Kokie maži dalykai džiugina tavo širdį šiandien?

Šiaip norėčiau labai pasidžiaugti, kad vis daugiau žmonių ima pažinti tą žodžių junginį "mažieji džiaugsmai". Asmeniškai, labai vertinu tokius žmones ir pačius mažuosius džiaugsmus. Kaip tipinį pavyzdį turiu praeitą žiemą išgyventą patirtį, kai supratau, jog snaigės iš tikrųjų yra tokios, kokias mes jas piešiame ar karpome - mažutėlaičiai šalčio sukurti meno kūrinėliai.
Šiandien mano širdį džiugina iš mamos rankinės ištrauktas nutellos indelis, sapnas, kurį sapnavau šiąnakt (ir džiaugiuosi, kad prisimenu), kompiuteris, pilnas idėjų, perskaityti naudingi straipsniai, vynuogės ir mandarinai.

O dabar truputį apie tai... TU ESI RAŠYTOJA!

Paprastą dieną pulčiau prieštarauti, kad kur tau aš rašytoja, jei nesugebu patikti sau pačiai ir nesu parašiusi dar nė vienos iš tiesų geros istorijos. Tačiau šiandien diena nepaprasta. Šiandien aš rašiau.

Kaip tu ieškai įkvėpimo ir kaip jį "iškvepi" ant popieriaus?
Labai sudėtingas daiktas tas įkvėpimas. Ieškojau jo pastaruosius šešerius metus. Kelis kartus sakiausi radusi, bet po kurio laiko, atsitraukus ir pažvelgus kitu rakursu, tai, ką pamatai, priverčia tuo suabejoti. Čia kaip su meile - visi sako: "myliu", bet, kas ta meilė, atsakyti negali. Recepto nei meilėje, nei įkvėpimuose nėra. Ką gauni, tą kramtai, bet kai jau ateina, tai ateina.
"Iškvėpimas" - ne ką nelengvesnis reikalas. Atima daug laiko, verčia abejoti viskuo, net pačiu savimi, kelia baimes, kol galų gale padeda atrasti save. Kol galų gale padeda išversti dūšią ant popieriaus.

Gabriele, kodėl kai susipažinome tu pasakei esanti Dramblys?

Pirma, drambliai - labai žavūs ir svajingi gyvūnai. Jie savotiški įkvėpėjai. Kaip ir lietus. O ir šiaip mažam vaikui sunku būti savimi, dažnai norisi virsti kažkuo kitu, paslėpti ir pridengti savo esybę. Kai buvau maža, buvau parašiusi minimalią ištraukėlę apie skraidančius dramblius ir nuo to laiko prie jų prisirišau. Vaikams lengva prisirišti. Net svarbiausiuose, solidžiausiuose ir rimčiausiuose dokumentuose vis dar rašau savo seną elektroninio pašto adresą: one.lovely.smile. Kas ten žino, gal iš Dramblio jau išaugau...

Ką žinai/turi/matai/darai tik tu viena visame pasaulyje?

Įdomus klausimas. Tiesą pasakius, turiu dalyką, kurio neturi niekas kitas: mano gyvenimą ir save pačią. Galiu sakyti, kad niekas neturi tokio katino arba lubų, kokius turiu aš, bet negaliu būti tikra. Tačiau galiu būti tikra, kad niekas neturi tokios visumos, kokią turiu aš. Mano gyvenimas, jį gaubiantys jausmai, daiktai ir žmonės - niekas negali VISO to atkartoti. Va kame unikalumas.

O kokia muzika dažniausiai skamba ausyse?  

Pianino, išnyranti iš tamsos arba dvidešimt trečio ąžuolo "Keistokas ruduo". Atsiprašau, nemėgstu didumos popso.

Kuo tiki?
Tikiu pasauliu. Kai kurie žmonės pernelyg daug jame randa priešų. Aš linkusi tikėti ir pasitikėti. Sociumas įvairus. Pasaulis taipogi. Dar tikiu savimi. Kartais Dievu. Istorija... nors vardink ir vardink. Ir dar mėgstu mandarinus.

Ką įdomiausio esi kada nors sužinojusi? Gal pasidalinsi?

Yra kelios pagrindinės frazės, kuriomis mėgstu ką nors pradėti. Kai noriu rašyti, bet nežinau ką, sakinį pradedu "kai buvau maža...". Kai noriu užmegzti pokalbį, bet nežinau apie ką, norisi pradėti "ar žinojai, kad...", bet žinau, kad nemokėsiu to užbaigti. Visgi vieną sykį man pavyko.
-Ar žinojai, kad bitės neša mėlyną medų ( http://jaunimogidas.lt/prancuzijoje-bites-eme-nesti-zalia-ir-melyna-medu/)?
Neee, vis dėl to labiau nustebau sužinojusi, kad dar yra žmonių tikinčių žemės plokštumu.

Koks literatūrinis personažas yra panašiausias į tave? Ką skaitydama sakai: "Žinau, ką tai reiškia"?

Neradau dar savęs literatūroje. Galbūt todėl, kad jaučiuosi neįdomi, o apie neįdomius niekas nerašo. Turbūt lengviau yra ne rasti savo netobulybes knygose, o imti iš knygų pavyzdį savo augimui ir tobulėjimui. Jei nori būti iš tikrųjų įamžintas literatūroje, niekas nepadarys to geriau už tave patį. Nori nenori, įamžini.

Ar dažnai svajoji ir kada tai nutinka?

Kai buvau maža, svajodavau kiekvieną vakarą prieš miegą. Padėdavo užmigti. Dabar svajoju rašydama. Ir rašau svajodama. Kadangi rašau pastoviai, tai iš esmės gyvenu svajonėmis.

O kaip yra su gražiausiais metų laikais ir, kur gali surasti pavasarį, kai už lango siaučia pūgos?

Gražiausias man yra ankstyvas ruduo, kai šilta, bet nekaršta, gražu, bet neliūdna, ir vėlyvas pavasaris. Pavasarį galiu atrasti visur: tiek juodai baltuose pianino klavišuose, tiek arbatos puodelyje. Pavasaris lygu džiaugsmas. Džiaugsmas lygu mažos laimės akimirkos.

Ir viskas. Tik dar išduok paslaptį, "Mėlynių mėnulis" teiraujasi kaip manai viskas atrodo mėnulyje?

Mėnulyje labai gražu. Iš žaliuojančių smilgų žolės kyšo žirafų ausys, o pačiame mėnulio centre stovi stambus, išsikerojęs ąžuolas. Po juo sėdi Tu. Taip ir yra. Butent taip.

AČIŪ!

Pati pradžia

Tai mėlynių mėnulis.
Tikriausiai tiek kartų girdėjote, kad mėnulis, tai gabalas sūrio, uolienų, tai vilko pamestas miltinis blynas.
Bet ar kada nors šmėkštelėjo mintis, kad jis gali būti pagamintas iš mėlynių?
Tolimas mėnulis atrodo paslaptingas, kai nežinai kaip iš jo atrodo tolima žemė.

Taigi šis naujas džiaugsmas yra viena žmogaus idėja - kalbėtis su nuostabiais, jaukiais, protingais, sumaniais, ieškančiais ir besidalinančiais žmonėmis. Man teko didelė dovana - juos pažinti, gal ir jūs paskaitę, gatvėje mirktelsite vienam iš tų galvojančių, kad mėnulis yra sudėtas iš mėlynių, šilauogių arba...